Darom2008.lt - pasaulinio lygio talka

Autorius: tingejimofilosofija.lt

Girdėjau, kad šį pavasarį vien Kauno mieste užregistruota apie 300 talkų. O kiek dar neužregistruotų talkininkų švarina miestą ir jo apylinkes? Žmonės visada tvarkydavosi savo aplinką. Tik ateina pavasaris, saulutė pašviečia ir jau žiūrėk išlindo visi su grėbliais, kibirais... Juda kruta, tvarkosi. Tiek bobulytės, tiek vaikai, tiek vidutinio amžiaus žmonės. Smagu matyti, kaip visi taip gražiai tokią gražią dieną tvarkosi. Net širdis atsigauna. Ir rezultatas nuostabus - švari, tvarkinga aplinka.

Šiais laikais, kai ekologija tapo madinga, o žodis "ekologiškas" vartojamas kaip žodžio "geras" sinonimas, tai ir švarinti aplinką jau nebegėda. Juk tai - geras darbas.

Šiukšlių dabar tikrai padaugėjo. Kaip visada galime apkaltinti vartojimą. Kiti sako, kad vartojimas nėra blogai, kad, neva, "viskas priklauso nuo žmogaus kultūros. Jei jis susirinktų šiukšles arba, dar geriau, jų nemėtytų, tai ir problemos nebūtų. Visa aplinka būtų švari, tvarkinga ir graži. Vartokime, tačiau supraskime, kad ir šiukšlės turi savo vietą."

Deja, toks požiūris yra labai siauras, nes matome tik siaurą dalelę aplinkos. Sakydami "visa aplinka", turime omenyje tik savo kiemą ir užmerkiame akis į tai, kad sąvartynų plotai tik didėja. Atrodo taip protinga: surinkai šiukšles, švaru, tvarkinga, gali sau vaikščioti visas toks gražus, geras ir doras. Tačiau šiukšlių juk iš tikrųjų nesumažėja.

Šiukšles surinkus jų nesumažėja

Šioje teksto vietoje skaitytojas jau turėtų sunerimti. "Kaip tai šiukšlių nesumažėja? Mes tiek renkam renkam, kišam rankas į visokį brudą, dirbame nemokamai, savanoriškai mums nepriklausančius darbus, o šiukšlių nemažėja. Tai kas tu toks, kad ant mūsų taip burnoji?"

Mielieji, žiūrėkime tiesai į akis. Šiukšles surinkus jų kiekis tikrai nesumažėja. "Kaip tai nesumažėja? Mes gi tiek surenkame!"

Kai mokiausi pedagoginiame universitete, tai mes su vaikais atlikinėjome jiems nekenkiančius (suprask - ekologinius) eksperimentus. Paimi 14 akmenukų ir sudėlioji juos į dvi eilutes po 7 palikdamas vienodo dydžio tarpelius tarp jų. Ir paklausi vaiko, kurioje eilutėje akmenėlių daugiau. Vaikas nekvailas. Jis mato, kad jų po lygiai. Taip ir pasako. Paskui vienoje eilutėje sumažini tarpelius. Abiejose eilutėse vis tiek po septynis akmenėlius, tik vienoje eilutėje tarpeliai mažesni. Ir vėl klausi: "Kurioje eilutėje akmenėlių daugiau". Vaikas nekvailas. Jis nė neskaičiavęs pasako, kad toje eilutėje kur tarpeliai didesni, ten daugiau akmenėlių. Stop. Kaipgi taip? Imi jam ir aiškini, skaičiuoji akmenėlius. Jis jau pats šiek tiek skaičiuoti moka, supranta, kad po septynis akmenėlius kiekvienoje eilutėje, bet kai vėl atlieki eksperimentą, jis vėl sako, kad trumpesnėje eilutėje akmenėlių mažiau... Paradoksas. Oi, linksmindavomės mes su vaikais ir noriai kartodavom šį eksperimentą, nors niekas iš mūsų to nereikalavo.

Mažų vaikų psichikoje vaizdinys turi didesnę reikšmę nei skaičius. Vaikui svarbiau, ką jis mato, o ne tai, kokį skaičių galime priskirti atitinkamam objektui.

Bet mes esame suaugę žmonės. Mes juk mokame skaičiuoti. Paskaičiuokime. Pasaulyje buvo 2 000 šiukšlių. Jas visas surinkome ir išvežėme į sąvartyną. Kiek dabar šiukšlių yra pasaulyje?

Esu tikras, kad suaugęs ir mokantis skaičiuoti žmogus, jei atsisėstų ir gerai pamąstytų, tai tikrai suskaičiuotų teisingai: "šiukšlių liko tiek pat, t. y. 2 000."

Tad kodėl renkame šiukšles?

Leitenantas eiliniui sako:
- Kas čia per šiukšlės prie palapinės? Greitai imi kastuvą, iškasi duobę ir užkasi šiukšles.
- O kur dėti likusias žemes?
- Tu ką, kvailas? Iškask tokio gilumo duobę, kad tilptų ir šiukšlės, ir žemės.

Kyla natūralus klausimas. Kodėl gi renkame šiukšles, jei jų nesumažėja? O pasirodo, jog mes ir nenorime sumažinti šiukšlių kiekio. Dabar juk viskas taip patogiai supakuota, gražiom etiketėm apklijuota. Nejaugi nepirksi? Žinoma, kad pirksi. Todėl gudresnis žmogus atsako: "Aš suprantu, kad šiukšlių nesumažėjo pasaulyje, bet jų juk sumažėjo mūsų aplinkoje. Ir vien dėl to verta rinkti šiukšles."

Suprantama. Ir niekas čia negali pasiginčyti. Žmogus nori, kad aplink jį būtų švaru ir tvarkinga. Todėl ir renka šiukšles.

Šioje teksto vietoje skaitytojai turėtų pasiskirstyti į dvi dalis. Vieni sako: "Fuuu, pavojus praėjo. Visgi šiukšles rinkti yra geras darbas. Sąžinė rami." O kita dalis skaitytojų vis dar lieka nerami: "Bet tai palauk, šitiek renkam šiukšlių, o jų vis tiek nemažėja."

Šiukšlių tik daugėja

2060-ieji metai. Geografijos pamoka. Mokytoja klausia:
- Kokius žinote salynus?
- Himalajų, Alpių, Andų, Uralo...

Mano vienas geras, toli matantis, ekologinių pažiūrų draugas sako, kad anksčiau buvo tvanas. Didelė sausumos dalis buvo užlieta vandeniu. Dabar, jis įsitikinęs, tuoj mus vėl užlies naujas tvanas. Tik šį kartą ne vandens. Šį kartą bus šiukšlių tvanas.

Taip gerai pagalvojus, giliai pamąsčius ir atlikus daug matematinių veiksmų susivoki, kad jo pasakyme galbūt yra dalelė tiesos. Juk tikrai. Plastikas atsirado visai neseniai. Jam suirti reikia sakykim 200–1000 metų. Taigi visos šiukšlės sąvartynuose, kurios pradėtos pilti prieš 200 metų, vis dar stovi nesuirusios. Ir dar ilgai stovės. O mes juk toliau vartojame. Vadinasi, kuriame vis daugiau šiukšlių. Ir vis vežame į sąvartynus. Sąvartynų plotai vis didėja ir didėja. Greitai jie ims spausti miestus iš visų pusių. Tas yra gerai, nes miestai nebeturės kur plėstis. Tada miestai ims mažėti. Šiukšlynus įrengsime tolimiausiuose miesto rajonuose. Vėliau šiukšles pilsime jau artimiausiuose miesto rajonuose, o galiausiai šiukšlės užtvindys ir miesto centrą. Štai kas atsitiks, jei rinksime šiukšles ir vešime jas į sąvartynus.

Darom2008.lt

- Kodėl estai nevalgo sraigių ir vėžlių?
- Todėl, kad visame pasaulyje nepriimtina valgyti į save panašių būtybių.

Jeigu estai yra viena lėčiausių tautų, tai tada lietuviai yra viena iš geriausią jumoro jausmą turinčių tautų. Grupelė estų paskelbė, kad organizuoja pasaulinio lygio talką. Jie nori per 7 savaites surinkti 40 tūkstančių savanorių ir per vieną dieną kartu išvežti daugiau nei 10 tūkstančių tonų šiukšlių iš Estijos nelegalių sąvartynų, pamiškių, paežerių ir miestų. Taip Estija pretenduotų patekti į Gineso rekordų knygą.

Tačiau lietuviai nepėsti žmonės. Jie išsikėlė tikslą PAVYTI IR APLENKTI ESTUS! Jaučiate, kaip sarkastiška? Pasivyti ir aplenkti estus!

Kaip bebūtų keista, bet lietuvių ir estų varžybas dėl naujojo rekordo nustatymo laimėjo... japonai. Jie 2004 metais surinko daugiausia dalyvių ir per dvi valandas surinko daugiausia šiukšlių.

Žinoma, visos pavasarinės talkos yra nuostabios ir labai dėkui žmonėms, kurie padirbėjo ir išvalė apylinkes, kuriomis aš vaikštau. Labai dėkingas esu. Tačiau nepamirškime, kad šiukšlių jas surinkus nesumažėja. Jos tiesiog pervežamos į kitą planetos vietą.

Nedarom2008.lt

Jei gavai sudėtingą uždavinį, atiduok jį tinginiui - jis ras lengvesnį sprendimo būdą.

Reaguodama į susiklosčiusią situaciją tingėjimo filosofija pateikia lengvesnį ir tobulesnį šiukšlių atsikratymo planą. Simboliškai jį pavadinau nedarom2008.lt. Neieškokite internete, tokio tinklapio tikrai nerasite. Tingiu kurti. Tačiau esmę išdėstysiu čia.

Yra daug šiukšlėtvarkos strategijų: šiukšlių laidojimas sąvartynuose, skandinimas giliausiose vandenyno įdubose, perdirbimas, antrinis panaudojimas, kompostavimas ir daug kitų. Visos jos yra skirtingos. Vienos strategijos tinkamesnės vienos rūšies šiukšlėms tvarkyti, kitos - kitoms. Tačiau galime matyti, kad visgi galime suskirstyti šias strategijas į "aplinkai draugiškesnes" ir "nedraugiškas aplinkai". Juk antrinis daikto panaudojimas ar perdirbimas yra geriau (t. y. susidaro mažesnis šiukšlių kiekis) nei šiukšlių laidojimas sąvartynuose.

Protingi dėdės jau yra suskirstę šiukšlių tvarkymo strategijas pagal palankumą gamtai ir išvedę 3R formulę (reduce, reuse, recycle). Lietuviškai tai būtų - mažink vartojimą, panaudok antrą kartą ir perdirbk. Pirmasis veiksmas yra labiausiai pageidautinas, paskutinis (perdirbk) yra mažiausiai pageidautinas. Pažengusieji šioje srityje prieš pirmą R prideda dar vieną R - refuse, t. y. atsisakyk.

Pagal šią formulę galime lengvai sudaryti tokią piramidę, kokią matote paveikslėlyje. Viršuje yra šiukšlėtvarkos "žaliausios" strategijos. Apačioje - labiausiai nedraugiškos aplinkai.

Pažiūrėkime, kokios gi strategijos yra pačios blogiausios.

Blogiausia yra šiukšlių laidojimas sąvartynuose. Antras pagal blogumą yra šiukšlių deginimas iš to gaunant energijos. Ir trečias pagal blogumą yra perdirbimas. Šiais laikais, kai šitiek kalbama apie perdirbimo naudą, labai pavojinga pasakyti priešingai, nes tave gali akmenimis užmėtyti. Tačiau pažvelkime tiesai į akis. Atliekų perdirbimas yra labai aplinką teršiantis procesas. Jis, žinoma, yra geriau, nei laidojimas sąvartynuose. Jis, žinoma, padeda sumažinti mažą dalelę šiukšlių, tačiau visgi tai yra nepageidautinas procesas, kuris teršia gamtą. Protingoje visuomenėje perdirbimo proceso turėtų nebūti visiškai. Visos pakuotės ar daiktai, kai jau nebereikalingi, turėtų patys suirti gamtoje ir dar naudos duoti. Panašiai kaip vyksta kompostavimo procese. Maisto atliekos sunykdamos dar ir dirvą patręšia.

Kas gi geriau už perdirbimą? Piramidėje pažymėtas - "antrinis panaudojimas". Perdirbimas išsaugo tik dalelę produkto. Kai kada yra išsaugoma apie 90 procentų medžiagos. Taip yra su stiklu ir aliuminiu, plienu. Tai reiškia, kad iš tonos stiklo ar aliuminio gali pagaminti beveik toną naujo gaminio. Tačiau tai geriausia, ką gali pasiekti perdirbimas. Kitose srityse, pavyzdžiui, popieriaus perdirbime iš tonos popieriaus pagaminama tik pusė tonos naujo popieriaus. Todėl antrinis panaudojimas yra žymiai pranašesnis dalykas, nes panaudojama 100 procentų medžiagos.

Dar mažiau atliekų paliekanti šiukšlių tvarkymo strategija yra vartojimo mažinimas. Štai, pavyzdžiui, žmogui reikia atsigerti. Antrinio panaudojimo strategija sakytų: "Imk vienkartinį puodelį ir panaudok jį dar kartą". Tačiau puodelis naudojamas visgi genda ir kažkada jį reikės išmesti. Vadinasi, vis tiek susidarys kažkiek šiukšlių. O toje pačioje situacijoje vartojimo mažinimo strategija sakytų: "Mažink tau reikalingų puodelių skaičių". Tai reiškia, kad kai kada juk gali atsigerti tiesiai iš šaltinio, tiesiai iš butelio ar tiesiai iš čiaupo. Tokiu atveju reikalingų puodelių skaičius gali būti sumažintas. Lieka dar mažiau atliekų.

O pati geriausia šiukšlių tvarkymo strategija yra vartojimo išvengimas. Juk jei nepirksi daikto, tai ir jokios šiukšlės po savęs nepaliksi.

Taigi pažvelkime į piramidę. Darom2008.lt projektas atsiduria piramidės apačioje. Jis labai kenkia aplinkai. Beveik visos surinktos šiukšlės buvo pervežtos į kitą vietą ir palaidotos. Kai kurios savivaldybės užsakė atskirus sunkvežimius stambiagabaritėms atliekoms ir padangoms. Galbūt jas perdirbo? Tai būtų vienu laipteliu aukščiau. Tačiau, deja, labai tikėtina, kad dauguma surinktų šiukšlių buvo nuvežtos į sąvartyną, vadinasi, panaudota pati blogiausia atliekų tvarkymo strategija, kuria vadovaujantis yra sumažinama mažiausiai šiukšlių, t. y. nulis. Jei dar pridėsime šiukšlių maišus ir pirštines bei atvykimą transportu ir kitus dalykus, tai pamatysime, kad šiukšlių tvarkant jas ne tik nesumažėjo, o netgi padaugėjo.

O jei pažiūrėsime į nedarom2008.lt projektą, tai pamatysime jį beesantį pačioje piramidės viršūnėje. Nedarom - reiškia "nedarom naujų šiukšlių". Atsisakom vartoti, neperkam, būnam laimingi su tuo, ką turime, esame savipakankami, nepriklausomi nuo daiktų. Mums jų nereikia! Mes esame laisvi.

Žinoma, šiuolaikinėje visuomenėje retas gali išsiversti be parduotuvės. Tačiau visgi pavyzdžių, kai žmogus labai labai retai eina į parduotuvę, yra. Ir tie žmonės gerai jaučiasi. Netgi geriau už tuos, kurie perka perka perka ir tariasi esą laimingi.

Tingėjimo filosofija kaip ir visada siūlo pačią geriausią išeitį - NIEKO NEDARYTI. Palikime šiukšles ten, kur jos yra. Dabar gi nuvežame šiukšles į kitą vietą, nematome jų ir mums ramu. Tačiau jos kaupiasi, o jų išvežimui sunaudojam daug energijos ir pridarom naujų šiukšlių. Nerinkime šiukšlių. Palikime jas ramybėje. O kai jau nebegalėsime pro jas praeiti, tai tikrai susimąstysime, ar tik nederėtų mums pakeisti savo gyvenimo būdo?