Transmediale ekologinė tema "Deep North"

Autorius: dievas.eu

Dviejų aktualiosios kultūros festivalių susijungimas į vieną grandiozinį reiškinį kelia sumaištį ne tik Vokietijoje, kurioje jis vyksta, bet ir visame pasaulyje. Daugybė muzikantų, žurnalistų, menininkų ir metinių temų tyrėjų kasmet susirenka į Transmediale ir Clubtransmediale festivalius Berlyne.

Šių metų Transmediale nagrinėja ekologijos ir globalinio atšilimo temas, pavadinimu Deep North („Gili šiaurė“), o partnerė Clubtransmediale visą dėmesį skiria praktiniems menininkų klausimams ir varijuoja struktūriškumo tematikoje (Structures, „Struktūros“).

Abu festivaliai vykdomi skirtingais principais ir juos organizuoja skirtingos kūrybinės komandos. Tad nenuostabu, kad išsiskiria ne tik pateikimo būdai, bet ir išraiškos priemonės. Festivaliai siekdami įgyvendinti savus užmojus imasi kino, vaizdo ir medijų meno, kūrybinių dirbtuvių, seminarų ir paskaitų, parodinių erdvių, akcijų ir performansų.

Kiek jaunesnė ir gyvesnė visa savo esybe Clubtransmediale daugiau imasi veiksmo taktikos: dauguma parodos eksponatų yra interaktyvūs, pristatymai virsta gyvomis diskusijomis, ne viena kūrybinė dirbtuvė (workshop) įtraukia ne tik dalyvius, bet ir žiūrovus, o naktiniai menininkų ir muzikantų pasirodymai neleidžia nei trumpam prisėsti. Kai tuo tarpu institucinė Transmediale savo globaliomis temomis užgožia menines išraiškas, dalyvių artimus santykius ir jaukius pasibuvimus.

Meninės išraiškos pritrūko daugeliui Transmediale projektų, o peržiūroms atrinkti filmai meniniu lygiu nebuvo profesionalūs. Nesuvaldytos kino juostos, laiko ir vaizdo santykiai truputėli šokiravo norinčius rasti aukščiausio lygio kūrinių. Nors pačių kūrinių tikrai netrūko. Paprastai pateikti dokumentuoti kadrai iš ašigalių neretai sukeldavo daugiau klausimų nei atsakymų, o pagrindinės parodos apipavidalinimas ne daug kam sukėlė minčių apie šiaurę. Visos parodos instaliavimas ir apipynimas įvairiomis papildomomis priemonėmis suteikė žavesio visai ekspozicijai, tačiau tuo pačiu trukdė stebėti darbus, nors gal ir specialiai juos slėpė, slėpė jų silpnąsias dalis. Įspūdinga ekspozicija mėgino užkloti parodą sintetiniais baltais užklotais, taip vaizdžiai apsaugant nuo atšilimo ar teikiant šiaurės pašvaistės iliuziją.

Daugelis meno pasaulio atstovų atvyko į Transmediale ne patirti meno galios, o susitikti su reikiamais žmonėmis. Ir tikrai, čia galėjai sutikti visus šios srities specialistus, menininkus, kuratorius, galeristus, tačiau tema nebuvo meniškai iki galo „išdirbta“. Meno atstovai ieškojo kitų meno patyrimo vietų, ieškojo naujų vardų ir darbų.

Globalus klausimas buvo sprendžiamas ne tik meninėmis priemonėmis, tačiau ir moksliniais atradimais, dizaino pajungimu, psichologiniais ir filosofiniais pamąstymais, socialinėmis akcijomis.

Tuo tarpu Clubtransmediale rūpinosi pačių menininkų keliamomis problemomis ir suteikė galimybes pasireikšti jas sprendžiant. Nuo medijų laboratorijų iki socialinių ir meninių struktūrų, nuo mokslinių paranojų iki nepriklausomo garso ir muzikos politikos sprendimų bei dalyvavimo ateities perspektyvų kitime aktyvavo festivalio dalyvius visoms įmanomoms reakcijoms. Nesitaikstymas su anksčiau sukurtomis vertybėmis, o kūrimas naujų formų ir naudojimas naujausių technologijų rikiuoja festivalį į pirmąsias gretas, vien žiūrovo įtraukimas ir jo pavertimas aktyviu dalyviu pritraukė netelpantį į pasirodymus, paskaitas ir diskusijas lankytojų skaičių.

Transmediale

Gausybė renginių, šio festivalio rėmuose, tyrinėjo ekologijos ir globalinio atšilimo klausimus. Kvietimas būti ekologiškai aktyviems, draugiškiems aplinkai, lėtinti greitį kapitalistinėje santvarkoje skambėjo ne viename pranešime. Tačiau ar tai įmanoma įgyvendinti taip greitai, kaip reikalauja jau susiklosčiusi globali situacija? Ar kiekvienas atskirai galime prisidėti prie dabartinių gamtos sąlygų išsaugojimo? Ar turi keistis sociopolitinė santvarka ir ar ją pakeisime? Tokie ir panašūs klausimai festivalio metu tiesiog kabojo ore ir neleido ramiai būti tiek profesionalui, tiek ir eiliniam festivalio lankytojui.

Intervencijos į miesto erdves skatino diskusijoms eilinius piliečius. Festivalio partnerių projektas Climate Refugee Camp įtraukė ne tik festivaliu besidominčius dalyvius, bet ir Alexanderplatz praeivius. Miniatiūrinės pabėgėlių palapinės traukė praeivių dėmesį, žavėjo paprastu sprendimu ir kėlė klausimus apie tokios stovyklos poreikį Vokietijos sostinės centrinėje aikštėje.

Konferencijose ir diskusijose atviravo ir menininkai, ir mokslininkai. Niujorko menininkė Andrea Polli pristatė savo darbų istorijas. Vienas pirmųjų jos projektų, tai dėl ekonominių priežasčių užgesusio Niujorko tilto apšvietimo atnaujinimas vėjo jėgainėmis ir šiuolaikinio jėgainių dizaino kūrimo būdai bei inspiracijos. Vėlesnis autorės projektas instaliuojant profesionalias metereologines stotis mieste ir iš jų gaunamos informacijos sukurtos garso ir vaizdo instaliacijos. Britas Usman Haque pristatė kelis internetinius projektus ir interaktyvias sistemas aplinkos stebėjimui ir darbui su jomis. Grupelė menininkų Hehe įtraukė auditoriją į užterštumo stebėjimo procesą tuo pat metu kai jis vyksta. Galeristė Joanna Render išskyrė net (tinklo) meno ir on-line (interneto) meno sampratas įspūdingais pavyzdžiais. Parodoje eksponuojantys darbus menininkai pristatė savo darbus ir idėjas, o teoretikai plėtojo ekonominius, sociopolitinius ir menininius diskursus.

Sluoksniuota parodinė erdvė domino labiau architektūriniu sprendimu, kurį sukūrė berlyniečiai Raumtaktik, ir bendros instaliacijos interpretacijomis, tačiau patys meno darbai buvo labiau nykoki. Negalima būtų sakyti, kad visi darbai buvo primityvūs ir tik refleksuojantys tikrovę. Marco Evaristti dokumentuoto projekto fotografijų triptikas tiksliai žaidžia festivalio tema ir pristato tris realias erdves, kurios buvo nudažytos raudonais valgomais dažais, tai: ledkalnis, kalno viršūnė ir smėlio kopa. Vizuali instaliacija naudojanti kino principus projektuojama juodojoje dėžėje (black box) Reynolds Reynolds Six Apartments, scenarijus paprastas: 6 izoliuoti gyventojai gyvena savo gyvenimus nė nenumanydami apie artėjančią ekologinę krizę ar pabaigą, vaizdas įspūdingas: kamera šaltai juda per kambarius ir demonstruoja realistiškai komiškas situacijas, kurios yra gražiai paskirstytos dviejuose ekranuose. Vokiečio Christian Niccoli plaukiojančių žmonių vandenyne su gelbėjimo ratais instaliacija nuteikia pesimistiškai. Elektrinės lemputės šviesoje instaliuotas tirpstančio ledo luito objektas iškyla kaip metafora prieštaringam klimato kaitos scenarijui.

Architektūrinis projektas „Corpora in Si(gh)te“ buvo kiek neišbaigtas, idėja buvo skaidri, tačiau išpildymo nesimatė. Su kitais menininkais diskutavome apie galimybes realizuoti projektą įvairiomis šiuolaikiškomis priemonėmis, kai tuo tarpu, tikrieji autoriai pasitenkino tik 3D projekcijomis ir brėžiniais, kurie nieko konkretaus neįrodė. Keista stebėti projektą pristatomą kaip galutinį ir suvokti, kad tai yra tik projekto brėžiniai bei vizualizacijos ir jausti didžiulę potenciją tą projektą pabaigti įvairiomis medijų priemonėmis.

Kino programą sudarė įvairių teminių filmų peržiūros: viena vadinosi Šaltis, kita – Greitis; vyko istorinių kino juostų peržiūros, buvo minimas Jono Meko vardas. Daugelis šviežiai sukurtų kino ir vaizdo meno darbų buvo nesuvaldyti, nieko nesakanti kalba tylėjo, mėgėjiški montažai trikdė, o visa programa niekaip netiko prie skambaus Transmediale vardo, tačiau filmai buvo rodomi. Vienas įsimintinesnių filmų yra suomiškas „Recipes for Disaster“, kur statistinė suomių šeima nusprendžia įgyvendinti vienerių metų „oil diet“ (naftos dieta). Vyras, žmona ir du maži vaikai nenaudoja plastmasės, keliauja traukiniais vietoje lėktuvo, parduoda automobilį, pasigamina ekologišką dantų pastą. Daugybė psichologinių klausimų ir vartotojiškų barjerų tenka apeiti sugaištant daugiau laiko, tačiau visas šis žaidimas suartina šeimą, jie būna ilgiau kartu, daugiau bendrauja, gyvenimo tempas sulėtėja. Vertybės pasikeičia metiniame išbandyme, kuris kiek palengvėjęs pereina ir į kitus šeimos metus.