Vilnius recycling, patyrimai šiukšlėse

Autorius: dievas.eu

Prieš kelis mėnesius teko patirti vilnietiško recycling, atliekų rūšiavimo ir kitų panašių paslaugų apgailėtinumą. Žmogus kaupi šiukšles, jas rūšiuoji, dėlioji atskirai, užpildai savo erdvę žaviomis ir kvapniomis šiukšlėmis, galiausiai neši prie tų spalvotų ir skirtingų konteinerių ir pamatai, kad konteineriai yra pilni ir, kad tavo šiukšlėms čia nėra vietos. Telieka mesti į bendrą konteinerį arba palikti šalia margaspalvių. Ačiū, kad atlaisvinote mano virtuvę nuo tų rūšiavimų ir kibirų, dabar nesuku sau galvos ir viską maišau, metu kur papuola ir nieko nerūšiuoju. Nes ir taip aišku, kad niekas Vilniuje, ir turbūt visoje Lietuvoje, nerūšiuoja, tavo surūšiavimą įmonė sumaišo atgal ir išmeta į bendrą sąvartyną. Tokia tiesa. Nesiparink.

Patyrimas su šiukšlių vežėjais kasdien nutikdavo dirbant įmonėje, tie gudručiai įsigudrindavo nevešti šiukšlių sutartu laiku, o prirašyti dar papildomų laikų ir atsiųsti sąskaitas už velniai žino kokius darbus, gerai dirba šiukšlininkai, velniai rautų. Gaudyk zuikį.

Gyventojams irgi neblogai sekasi, vien Šnipiškių seniūnija sugeba neaišku kiek laiko nevešti šiukšlių, o vėliau išaiškėja, kad pasirodo tam namui yra pastatyta gal dvigubai ar trigubai mažiau konteinerių, nei priskaičiuota mokėti. O nenaudodamas konteinerių, niekaip nesugebi įrodyti, kad tu nenaudoji tų konteinerių ir, kad tau jie nereikalingi, ir nenaudodamas patalpų vistiek turi mokėti už konteinerių išvežimą, nors kaip ir jau sakiau, jų nėra pakankamai. Tas pats su visom kitom priskaičiuojamom paslaugom ir nenaudojamom patalpom. Viskas tas pats ir visai kitoki priskaičiavimai skirtingose seniūnijose, gilinkis į skirtingų seniūnijų mistikas, gilinkis. Užburtas ratas, tiesiog mistika sklando kaip musės. Z-z-z-z… Šiukšliamusė sklando prie neapmokėtos bendro naudojimo elektros lemputės…

Dar vienas “pamientu” išlindo į paviršių, nors gal greičiau užvakar prie alaus žiūrint teliką apie padidinimo stiklus, tai viename vaikystės kaime, patenkančiame į miestų penketuką, laisvai gyvavo šiukšlių krūvos šalia gyvenamų daugiabučių ir automobilių stovėjimo aikštelėse. Kad ir kaip sunku tuo patikėti, tačiau šalia bendrabučių styrojo kelių metrų aukščio šiukšlių krūvos ir smirdėjo, garavo, formavo. Neatsiminčiau to šiukšlių kalno, jei ne trumpalaikis susidomėjimas padidinimo stiklais ir jų naudojimas padegant tamsų objektą saulės spinduliais. Geras vaikiškas patyrimas, gan populiarus tais laikais. Kaip šiais laikais? Turbūt tik virtualiai… Tad mėginimai kas ilgiau iškentės degindamas savo ranką ar bandymas padegti draugo uniformą, ar kas greičiau padegs sugertuką pamokos metu ir panašūs triukai plėtė patirtis ir klijavo pažymių knygelės papildomus pastabų puslapius. Merginos tuo tarpu šokinėjo gumyte ir gundančiai demonstravo apatinius. Sugrįžtant prie bendrabutinio šiukšlių kalno šalia mokyklos, tai vieną dieną einant namo teko praeiti pro jį vėl. Dar pamenu, kad mokykla neturėjo tvoros ir bendrabučio šiukšlės beveik stypsojo mokyklos kieme, o automobiliai parkavosi ant šaligatvio, nors kelio šalia namo ir šaligatvio nebuvo, jis buvo tik kitoje namo pusėje, nors šaligatvis gal irgi buvo tik pratryptas takelis, “nipamientu”. Keliese surengėm rungtynes kas greičiau padegs kokią šiukšlę, ko pasekoje užsiliepsnojo visa krūva, dėjom į kojas, pabėgom, pasislėpėm namuose. Kitą dieną mokykloje aiškinosi kas padegė šiukšlių krūvą ir sudegino Moskvičių bei apdegino Žiguliuką. Ot, chuliganai, biezdariai prakeikti, sudeginot šiukšles! O mes juk gerą darbą padarėme, mieste bus mažiau smarvės ir paauklėjome bendrabutinius…