Justo Paleckio "Žaliasis kodeksas"

Iškart pasakysiu: šis kvietimas – pensininkui ir studentui, mokytojui ir gydytojui, verslininkui ir moksleiviui – keitėsi.

Prieš keletą mėnesių, pasitaręs su draugais Vilniuje ir Briuselyje, sumaniau pradėti akciją "Padėkime Žemei – pradėkime nuo savęs. Keiskime gyvenimo būdą!". Galvojau kaip kiekvienas iš mūsų, galėtų prisidėti prie klimato kaitos, tos naujausios žmonijos rykštės, stabdymo? Tuomet ir sumąsčiau šį devizą, aptarėme ir pasiūlėme, ką galėtų padaryti kiekvienas iš mūsų. Ir kaip tik tuo metu atsėlino krizė, sujaukusi daugelio planus. Gal ir ši akcija netenka prasmės, kai ateina sunkmetis, kai daugeliui nebe klimato kaita, o išgyvenimas rūpi? Bet juk keisti gyvenimo būdą ir reiškia gyventi kukliau, taupiau – tai kaip tik labiausiai ir praverstų, kai gresia „kietas nusileidimas“! Todėl ir pakoregavome kvietimą keistis: „Padėkime Žemei – padėkime sau!“. Todėl ir paskaičiavome, kiek vieno ar kito patarimo įgyvendinimas galėtų sutaupyti pinigine išraiška (per metus galėtų susidaryti gana apvali 3 000 litų suma). Keletas laiškų, atsiųstų į tinklalapį, patvirtino, kad teisingu keliu pasukome. Juk mūsų devizą galima perskaityti ir savaip: „Padėkime sau – tuo pačiu ir Žemei“.

Mintys, pasiūlymai – kaip taupyti vis labiau brangstančią energiją, kitus resursus, kitaip sakant, savo lėšas, o kartu ir saugoti gamtą, mažinti šiltnamio efektą virto nedidele knygele, kuria pavadinau „Žaliasis kodeksas“. Jis gimė ilgai brandintas: pasinaudojau tuo, ką sužinojau dirbdamas Europos Parlamento Aplinkosaugos bei laikinajame Klimato kaitos komitetuose, pasitelkiau ir savo, draugų patirtį.

Gal kam pasirodys, kad kai kurie „Žaliojo kodekso“ principai nereikšmingi, mažai verti dėmesio. Tarkim, kad ir kvietimas nepalikti lašančio čiaupo. Imkime ir pakartokime mano eksperimentą: 1 litras vandens prilaša per penkiolika minučių, per valandą – jau 4 litrai, per parą – apie 100 litrų, o per mėnesį – jau 3 000 litrų! Jei taip laša iš karšto vandens čiaupo, tai netenkame beveik 50 litų O kiek reikėjo sunaudoti energijos vandens pašildymui, vandens siurbliams? Kiek be jokio reikalo pakenkėme gamtai, į atmosferą išmetėme CO2? Taigi, smulkmenų nėra. Ne veltui sakome, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Dėkime tuos „nepratašytus“ akmenis į mūsų taupumo, į mūsų geresnio gyvenimo, į Žemės išsaugojimo, jos ateities rūmą.

Žemė – žmonių planeta. Ir visų, kam tik įžiebta šventa gyvybės ugnis. Ji mūsų ir lopšys, ir rūmai, ir visa tai, kas už horizonto. Rūpintis ja, vadinasi, pagal galimybes rūpintis visur ir visada tuo, kas priklauso mums visiems ir tuo, kas supa vien tave. Žemei, planetos išlikimui grasina klimato atšilimas, kelia pavojų energijos resursų besaikis naudojimas, ekologinės problemos. Per 100 amžių Žemės temperatūra pakilo vienu laipsniu. Tiek pat Europoje – per vieną XX amžių. Ledynai tirpsta rekordiniu greičiu, dėl to kyla jūros vandens lygis, dažnėja audros ir potvyniai. Ir tai tik pradžia. Numatoma, kad XXI amžiuje temperatūra dar kils 2-7 laipsniais. Pasekmės būtų tragiškos.

Dėl klimato atšilimo jau šiandien du milijardai žmonių gyvena regionuose, kuriuose trūksta vandens. 2025 metais jų bus virš 5 milijardų. Dėl besaikio gamtos turtų naudojimo nuolat daugėja badaujančių žmonių, ateityje šimtams milijonų grės bado mirtis. Visa tai gali sukelti didžiulius migracijos srautus, skatinti visuomenės ir politikos radikalėjimą, aštrius konfliktus dėl senkančių išteklių.

Todėl Europos Sąjunga skelbia: šiandien didžiausia grėsmė žmonijai – klimato kaita! Taip, terorizmas, branduolinis ginklas ir jo plitimas, žiaurūs, drebinantys pasaulį karai – visa tai baisūs dalykai. Tačiau turime galimybes, kad juos įveiktume, jie nėra fatališkai neišvengiami. Kitaip su klimato kaita. Nestabdoma ji palies – ir visai greitai – kiekvieną žmogų, gyvenantį bet kurioje pasaulio valstybėje, kiekviename kontinente. Tik kartu mes galime sustabdyti klimato kaitą. Tai mes, žmonės, sukeliame klimato pokyčius, nuodijame gamtą, gyvūnus ir save, grėsmingai didiname šiltnamio efektą. Liko akimirka – gal koks dešimtmetis – kai dar galime sustabdyti pokyčius, kurie vėliau gali tapti negrįžtami. Žmogus susargdino planetą, žmogus privalo ją pagydyti, t.y. keisti gyvenimo būdą, įpročius, gyventi taupydamas gamtos resursus, tuo pačiu praturtindamas save.

Pasak apklausų, 80 proc. europiečių supranta kovos su klimato kaita svarbą. Tačiau tik kas antras iš mūsų pasirengęs pats kažko atsisakyti, kažką paaukoti, kad sumažintume šiltnamio dujų emisijas. Tai kelia nerimą. Vadinasi, kas antras galvoja tik apie save. Jeigu ši tendencija išliks, dabartiniams dvidešimtmečiams tikriausiai dar bus lemta gyventi daugmaž normaliame pasaulyje. Bet jų vaikams, o ypač vaikaičiams, žemė gali virsti karščiu alsuojančiu rutuliu, kur tautos ir žmonės vėl kruvinai pešis – šį kartą dėl vietos po nesvilinančia saule, dėl tragiškai mažėjančių vandens ir maisto išteklių. Ir negailės jie mums skaudžių žodžių už abejingumą, neribotą pelno troškimą, švaistūnišką gyvenimo būdą.

Europos Sąjunga buvo, yra ir privalo išlikti lydere stabdant klimato kaitą ir kartu stiprinant tarptautinį saugumą. Kiekviena sąjungos valstybė, įsipareigojo iki 2020 metų 20 proc. sumažinti į atmosferą išmetamų CO2, o 20 proc. energijos išgauti iš atsinaujinančių šaltinių. Tai yra konkreti kova su klimato kaita ir dėl išradingumo, sumanumo sutaupyti milijardai.

O kas yra ta Europos Sąjunga? Europos Sąjunga – tai mes. Tad pradėkime nuo savęs. Prisiminkime: tam, kad pagamintume produkcijos vienetą, Lietuvoje sunaudojame 4 kartus daugiau elektros energijos negu senosiose Europos Sąjungos šalyse. Pagal energijos imlumą mes kartu su Bulgarija – paskutiniai Europos Sąjungoje. Nebebūkime švaistūnais, ypač dabar – ekonominės krizės akivaizdoje, energijos šaltinių brangmetyje.

Taip, daug gali padaryti Vyriausybė, Seimas, stambiosios įmonės, verslininkai, nevyriausybinės organizacijos, žiniasklaida... Bet ne mažiau – kiekvienas iš mūsų. Tai nereiškia, kad turime sugrįžti į akmens amžių ar sulįsti į urvus. Tai reiškia, kad galime ir privalome keisti gyvenimo būdą taip, kad pasinaudodami savo išradingumu, kitų patirtimi, gyventume taupiau, sveikiau ir turtingiau.

Susitikimuose įvairiose Lietuvos vietose, ypač mokyklose, dažnai sulaukiu klausimo: ar aš pats pakeičiau savo įpročius, ar pasirinkau „žalią“ gyvenimo būdą? Atsakau, kad stengiuosi, vengiu automobilio, ir šeimos narius, bendradarbius raginu tai daryti. Briuselyje gyvenu netoli Parlamento, todėl po ilgos darbo dienos pasivaikščioti 20 min. pėsčiomis – vienas malonumas. Vilniuje nuo namų iki savo biuro Pylimo gatvėje (apie 2,5 km), o iš ten iki Seimo rūmų (dar tiek pat) visada einu pėsčias. Mano požiūris: Vilnius – nedidelis miestas, jo centrinėje dalyje geriausia judėti pėsčiomis. Tik norėdami patekti į Antakalnio galą, Fabijoniškes ar Lazdynus, jau neapsieisime be visuomeninio transporto ar automobilio. Ėjimas pėstute, važiavimas dviračiu ar visuomeniniu transportu mane tikrai traukia labiau, nei automobilis. Nesiskiriu su žingsniamačiu, leidžiančiu sužinoti, kokį atstumą nueinu. Per dieną vidutiniškai nueinu 10 km. (paskaičiavau, kad per metus tokiu būdu „nueinu“ nuo Vilniaus iki Briuselio ir atgal). Galit ir jūs pasiskaičiuoti, kiek aš sutaupau kurui!

Mano biuras Briuselyje – 13 aukšte. Bent kartą per dieną užlipu laiptais. O Strasbūre – tik 7 aukšte, tad liftu tenai stengiuosi naudotis kuo rečiau. O namuose, nuolat apsidairydamas, po kiek laiko atradau, kad mažėja mano sąskaitos už elektrą ir šilumą. Pamėgau apie tai galvoti pats, kilo noras tuo pasidalinti su jumis.

Gamtai padedu ir sodindamas medelius, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, esu pasodinęs daug – spygliuočių, kaštonų, beržų, ąžuolų, neminint jau vaismedžių. Žinoma, visada galima gyventi dar „žaliau“, dar taupiau ir draugiškiau gamtai. Todėl ir atsirado šis „Žaliasis kodeksas“.

Būsiu laimingas, jei kai kas iš šio „kodekso“ pasirodys Jums priimtina, jeigu pasinaudodami juo sutaupysite lėšų, kurias iki šiol dėl neapdairumo permokate atsiskaitydami už elektrą, dujas, šilumą, vandenį, kurias prarandate vengdami kiek ilgiau pažingsniuoti pėstute. Būsiu dar laimingesnis, jeigu papildysite „Žaliąjį kodeksą“ savo paties surastais būdais, jei aprašysite savo naująjį patyrimą. Rašykite apie tai adresu biuras@paleckis.lt.

Visada prisiminkime, kad neturime nei atsarginės Lietuvos, nei atsarginės planetos, nei kokio gero „dėdės“, kuris kas mėnesį įdėtų mums į piniginę kokį pinigėlį. Save praturtinti ir išsaugoti gamtą galime tik mes patys.

Linkėdamas nuoširdaus bendravimo, išradingumo ir sėkmės,

JUSTAS VINCAS PALECKIS
Europos Parlamento narys